Šunų veislių įdomybės istorijos perspektyvoje

sunu veislesSenajam kaimo žmogui, o dar geriau – porą kartų atgal gyvenusiems kaimiečiams, dabartinė šunų veislių įvairovė atrodytų kaip keistas, bereikšmis, tačiau gal ir įdomus reiškinys. Na, o jei dar sužinotų, kad koks nors kilmingas retriveris kainuoja ne vieno mėnesio algą, turbūt rimtai pakraipytų galvą. Seniau viskas buvo paprasčiau – kaime šuo dažniausiai atliko eilinio sargo vaidmenį, kartais tiesiog durų skambučio – pririštas kieme augintinis pranešdavo apie praeivius, svečius, apsaugodavo vištas ir kitus gyvūnus nuo plėšrūnų, o laukuose pririštas ir paliktas vasarai neleisdavo šernams niokoto pasėlių. Dažniausiai toks šuo – koks nors mišrūnas, gautas iš kaimynų ar kaip seniau augintų šunų vados vienas iš palikuonių. Genų mišinys neleisdavo atsekti, kokios gi čia veislės galėjo persipinti varganame kaimo šunėke, tačiau leido būti atspariu tiek ligoms, tiek ir įvairiems genetiniams susirgimams.

Žinoma, kaimo praktiškame gyvenime būdavo ir tikrai svarbių momentų, kuriuose šunų veislės būdavo tikrai svarbios. Kaip jau galima nuspėti, kalba eina apie du pagrindinius ūkio atributus – medžioklę ir gyvulininkystę. Medžiokliniai šunys svarbią reikšmę turėjo ir Lietuvos gyvenime, ypač pakeliavus laiku kelis šimtmečius atgal. Tuomet šuns veislė, atrinkta pagal jo charakterį, gabumus, paklusnumą, ryžtą bei imlumą ugdymui galėjo turėti net lemiamos reikšmės šeimos egzistavimui – geras medžioklinis šuo užtikrindavo laimikį, tad tuo pačiu ir maistą, taip pat sugebėdavo apginti medžiotojus nuo sužeistų įsiutintų meškų, kad šios nespėtų sudraskyti medžiotojų. Tuo tarpu netikęs šuo medžioklėje galėjo tik gerokai viską apgadinti – tad nieko keisto, kad dėmesys veislei, atrankai buvo skiriamas tikrai didelis.

Tuo tarpu šuo kaip piemuo Lietuvoje nebuvo toks svarbus, kaip kitose valstybėse. Tad šio tipo šunų veislės pas mus didesnio pasisekimo kaip ir neturėjo. Kita vertus, piemuo, atsakingas už kaimo ar giminės gyvulių bandą, visada turėdavo savo pagalbininką šunį. Tiesa, šis dažniausiai būdavo jau minėtu sargu – pranešdavo apie besiartinantį vilką ar net kokį vagį, nors tikrai dažnai padėdavo ir parginti bandą namo. Tačiau vėlgi, palyginus su vokiečių aviganiais ar kitomis specialiai gyvulininkystei išvestomis šunų veislėmis užsienyje, kurios sugebėdavo netgi be žmogaus raginimų rasti ir atginti namo nuklydusią avį ar karvę, lietuviškasis kiek pagerintas mišrūnas, nors ir leisdavo ilgas dienas su piemeniu, tokių gabumų greičiausiai neturėjo. Na dabar veislių pasaulyje stebime įdomų reiškinį – ir aviganiai, ir medžiokliniai šunys su savo veislėms būdingomis savybėmis išsaugomi vien dėl to išvaizdos, na, ir kartais charakterio. Šunų, kaip svarbių žmogaus pagalbininkų ūkyje era baigiasi, tačiau veislių įvairovė tik didėja. Šioje vietoje senasis kaimo gyventojas tikrai nesuprastų, kam gi reikalingi tokie toiterjerai ar čiau čiau veislės šunys. O mums gražu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *